“Aš nusipelniau, tikrai… Ariu po dešimt valandų ir dar šeštadieniais. Kodėl turiu pirkti seną automobilį, tikrai galiu suteikti sau bent šį džiaugsmą.” Naujas BMW. Ketvirtadalis atlyginimo mokamas bankui. Benzinas kainuoja brangiai. Į darbą važiuojama dviračiu.

“Vaikai neklauso, vyras nemyli. O tas kremas už kelis šimtus tikrai padarys stebuklą.” Namie slepia jį drabužinėje, čekis išmetamas dar parduotuvėje. Galiausiai kremas pamirštamas, atrandamas pasibaigus galiojimui ir naudojamas pėdoms…

Nusipelniau gerai jaustis, gerai atrodyti. Gaila, kad ievos žydi taip trumpai, bet jas pakeičia alyvos, jazminai, rožės, krentantys lapai, barbenantis lietus, lėtai krintančios snaigės. Gerai jaučiuosi…

Ir taip gerai atrodau…nuoga.

Tiesiog imu lapą ir rašau už ką esu dėkinga:

už meilę, namus, dukrą, mamą, brolį, sūnėną, visus artimuosius, draugus, už rankas, kojas, akis ir ausis, už orą, saulę, lietų, už šiltą dekį, arbatos puodelį, už tą žvirblį ant palangės, už kvepiančius skalbinius, už ateinančią šilumą, už vėją, šokdinantį užuolaidas, už naują knygą, už dygstančias sėkleles, už vasaros laukimą, už tai, kad spintoje yra rūbų, už pagaliau sulauktus mielus svečius.

Rašyti reikia tol, kol apima nuostabus dėkingumo jausmas ir nuoširdžiai pajunti, koks esi turtingas, apdovanotas. Ir tuomet tampa Taip Lengva kvėpuoti

Kasečių dėklai visai smagus dalykas. Beveik kaip kaladėlės. Galima pritaikyti kaip statybinę žaliavą vaikų žaidimuose. Pati kasetė nėra taisyklingos formos, o gaila. Viduje-daugybė juostos, kurią būtų visai smagu išvynioti. O jei tą juostą patempti, ji virsta siūlų, iš kurio būtų galima pamėginti kažką nunerti. Bet apie tai vėliau. Šiam kartui pakaks pažaisti kaladėlėmis.

Kasetės +kasečių dėklai+Moment klijai+seni diskai+kasečių juosta = dėklai ir stovai kanceliariniams dalykėliams. Dalis dėklų tušti, ten galima būtų įdėti patinkantį paveikslėlį ar nuotrauką, dalis “dekoruota” kasetės juosta, įdėjus ją vidun. Iš pačios juostos galima padaryti smagų garbanotą kaspiną dovanai papuošti. Jei esate neišmestukinai, kaip ir aš, tai namuose rasite daugybę smulkmenų, kurios papuoš kaspino vidurį ir paslėps jį laikančią virvelę. Pati juosta atstos ir dovaną rišantį kaspiną. Beje, perbraukus per juostą žirklėmis, ji garbanojasi kaip ir tikras kaspinas.

a. laikiau dėžėje po stalu. Nesamonė, pamiršau, kad turiu, o jei prisimindavau, tai mažam pluošto gniužulėliui surasti reikėjo išknisti visą dėžę ir sužinoti, kad tos spalvos jau nebeturiu.

b. sudėliojau į batų dėžes. Rezultatas tas pats.

c. permatoma dėžė. Sugadino visą aplinkos vaizdą. Griozdas.

d. VALIO. pagaliau atradau variantą, kuris kol kas mane tenkina. Pirmiausia, sudariau mažytį spalvų ir pavyzdžių katalogą fotoalbumo pagalba. Prie kiekvieno pluoštelio pavyzdžio parašiau kiek turiu tos spalvos. O vilną sudėliojau pagal spalvas į kabinamas lentynėles spintoje.

Šis variantas tenkina mano reikalavimus:

atrodo tvarkingai

vilna lengvai pasiekiama

zinau kiek ir ko turiu

dažnai matau ir esu atvira įkvėpimui

Pirmas panaudojimas:

Rankinukas buvo gražus, bet rimtas ir truputi liūdnas. Dabar tapo šiek tiek linksmesnis.

Tiesa, lenta nukeliavo į dukros kambarį, sau pasidarysiu panašią. Pagrindui naudojau faniera, aptraukiau kamšalu ir audiniu, pritaisiau kaspinėlius.

Stiklainėlių parūpina mažasis sūnėnas Juose laikau akmenėlius papuošalų gamybai. Džiugina akį ir įkvepia.

Dėžės nuo batų ir įvairių kitų daiktų toliau sėkmingai aptraukiamos tapetais. Žalias juosteles priklijuoju tam, kad derėtų prie pagrindinės kambario spalvos.

Balkonui dar reikia staliuko. Pritaikymą rado dukros “išaugta” plastikinė spintelė ant ratukų ir stalviršis, likęs po kriauklės angos išpjovimo. Jį mama atidavė. Pasiūvau derančią staltiesę. Reikės dar vienos, trumpesnės, kontrastui, bet nebeturiu iš ko siūti.

Čia smagu išgerti kavos. Nors šiomis dienomis norisi tik šalto vandens…

O rudi vazonai iš mamos rūsio pasipuošė naujomis suknelėmis:

Perfekcionizmas nubaido mane nuo rankdarbių, kuriuos taip myliu. Nes neturiu ypatingų sugebėjimų ir mano darbai tokie tolimi nuo tobulumo. Tai mane smarkiai liūdino. Bet kai pagaliau pribaigiau savo taburetės atgaivinimo procesą, staiga suvokiau, kad jos mielumas ir yra…netobulume!
Šiandien prigaminau visokių man labai reikalingų daikčiukų. Netobulų, bet… Nuotraukos bus kitą dieną.

Taigi, judėti į priekį netobulai yra daug svarbiau nei stovėti vietoje dėl nesugebėjimo judėti tobulai.

Parduotuvėse tiek visko. Mano gyvenimo draugo akį užkabino duonkepės. O dar nuolaidos neblogos. Bet ar mums tikrai to reikia? Sudeliojame pliusus ir minusus:

Pliusai:

a.galesime kepti duoną be priedų ir mėgautis mieliniais kepiniais, kuriems šiaip kantrybės neužtenka.

b. ot…nerandu daugiau.

Minusai:

a. Užims vietos

b. Naudosime daugiau elektros

c. Mieliniai kepiniai visai nėra sveika

d. Išleisim tam tikrą sumą pinigų

e. Ir leisim dar daugiau visokiausiems priedams

Išvada aiški. Naujas pirkinys visai nesiderina su mano principu gyventi paprasčiau. Duonos be priedų galima jau nusipirkti. Iki parduotuvės pasivaikščioti sveika. O ir šiaip, kuo mažiau duonos valgysim, tuo geriau.