Mums visiems būna sunkių dienų. Na, kai kažkas nesiseka, nutinka blogų dalykų ar šiaip “užplaukia” liūdesys, graudulys ir prasta nuotaika. Tai niekaip neįsipaišo į lengvo gyvenimo paveikslą. Atrodo, pakiltum nuo žemės, bet sparnai dingo. Tokiais momentais mano sparnais tampa “dekingumo sąrašai”.
Tiesiog imu lapą ir rašau už ką esu dėkinga:
už meilę, namus, dukrą, mamą, brolį, sūnėną, visus artimuosius, draugus, už rankas, kojas, akis ir ausis, už orą, saulę, lietų, už šiltą dekį, arbatos puodelį, už tą žvirblį ant palangės, už kvepiančius skalbinius, už ateinančią šilumą, už vėją, šokdinantį užuolaidas, už naują knygą, už dygstančias sėkleles, už vasaros laukimą, už tai, kad spintoje yra rūbų, už pagaliau sulauktus mielus svečius.
Rašyti reikia tol, kol apima nuostabus dėkingumo jausmas ir nuoširdžiai pajunti, koks esi turtingas, apdovanotas. Ir tuomet tampa Taip Lengva kvėpuoti 
Taip ilgai laukiau tavo nauju minciu/darbu
Verta buvo laukti 
Labai grazu…